Kviečiame viešai aptarti straipsnį publikuotą tinklaraštyje: http://klinamenai.files.wordpress.com:

Dvi ponios, trys ponios, keturios ponios


YRA TIK VIENA MENO ISTORIJA: TAI TARNYSTĖS VALDŽIAI ISTORIJA.

YRA TIK VIENOKIA ESTETIKA, VIENINTELĖ MENO IDĖJA,

VIENINTELĖ MENO PRASMĖ, VIENINTELIS PRINCIPAS, VIENA JĖGA:

TAI GAMINTI VALDŽIĄ, ENGIMĄ, IŠNAUDOJIMĄ, NETEISYBĘ,

GRANDINES.

MENE SLYPI TIK VIENA TIESA, VIENAS POKYTIS, VIENA

PASLAPTIS: TAI SIEKIS PRIJAUKINTI.

YRA TIK VIENAS METODAS, VIENINTELĖ MANIERA, VIENAS

VISUOTINUMAS, VIENA TAISYKLĖ, VIENA MINTIS, VIENINTELIS

SPONTANIŠKUMAS: TAI ĮTVIRTINTI GALIOS SANTYKIUS VISAIS

ĮMANOMAIS PAVIDALAIS.

YRA TIK VIENAS PAPRASTUMAS, VIENAS SUDĖTINGUMAS, VIENAS

DĖMESINGUMO TAŠKAS, VIENINTELIS KELIAS, VIENINTELĖ VIZIJA,

VIENINTELĖ TRADICIJA, VIENINTELIS STANDARTAS: TAI PAKLUSTI

BOSAMS IR JŲ NUOSAVYBEI.

YRA TIK VIENA PRIEŽASTIS, VIENAS PASISAKYMAS, VIENINTELĖ

SVARBA, VIENINTELĖ TECHNIKA: TAI NIEKADA NEPRIEŠTARAUTI

VISUOTINAM SUSITARIMUI IR NIEKADA NEVOGTI IŠ ELGETOS

LĖKŠTĖS.

YRA TIK VIENAS MENO PRIEŠAS, VIENINTELĖ JO GĖDA,

VIENINTELIS JO PAVOJUS, VIENINTELĖ KALTĖ: TAI NEATSIDURTI

BOSŲ PUSĖJE, NEBESIMALTI TARP GALIOS VALDYTOJŲ.

YRA TIK VIENAS DALYKAS, KURĮ SUGEBA IŠTARTI MENAS,

VIENINTELIS DALYKAS, KURĮ JIS GALI SUŠNABŽDĖTI AR SURIKTI:

VALIO KARALIUI!

DĖMESIO, MENININKAI!

Šiomis dienomis menas kaip pirmaujanti kultūrinė veikla užima pagrindinį

vaidmenį žmonių normalizacijoje ir prijaukinime. Bendradarbiaudama su

švietimo sistema ir korporaciniu kapitalizmu šiuolaikinio meno sistema kuria

ateities visuomenės sterilumą.

Meno sistemai reikia jai dirbančių žmonių. Menininkai, kuratoriai ir vadybininkai

yra svarbiausi funkcionieriai meno gaminime bei platinime, tuo tarpu neoliberali

pasaulio tvarka tariasi su valdžia. Visuomenėse, išgyvenusiose totalitarinę

praeitį, tokių funkcionierių trūksta tiek pat kiek ir nenutrūkstamos ideologinės

istorijos. Daug kartų matėm kaip tokiais funkcionieriais tampa politiniai

aktyvistai. Jie nuolat kalba apie idėjų sklaidą ir masių apšvietą. Net kai

nemeluoja jie puikiai pasitarnauja valdžiai.

Radikalūs menininkai sušvelnina trintį tarp bendros tvarkos ir jaunosios kartos

bodėjimosi. Meno funkcionieriai skuba patenkinti bosus pateikdami atsakymus

kritiškumu apsikrėtusiam jaunimui. „Viskas yra kaip turėtų būti. Visi sutinkam,

kad yra tam tikrų nesklandumų. Gal jūs patys galėtumėt patarti kaip patobulinti

šitą sistemą?“ Už tai bosai labai gerai moka. Grynas bendradarbiavimas niekam

nereikalingas. Bet kokia kritika, bet koks cinizmas yra priimtini tol, kol yra

atliekami sau paskirtose vietose sau paskirtomis priemonėmis. Kiti keliai

uždraudžiami, o kitos vietos imamos kontroliuoti.

Ateities besienių kalėjimų sargai bus tie, kurie šiandien nepasiduoda

korporaciniam masalui. Šių dienų maištininkai taps biurokratais. Nėra kitų

pasirinkimų. Nes pasirinkimus suteikia autoritetai.

Šis procesas ypač intensyvus periferinėje Europoje, o pats stipriausias – vis dar

totalitarinėse Rusijoje bei Baltarusijoje. Liberalios iniciatyvos puikiai pateikiamos

kaip kovos už laisvę, o Soroso finansuojami meniniai performansai statomi

kūrybingo jaunimėlio. Graffiti menininkai yra tik lervinė fazė šiuolaikinių

menininkų parsidavimo kelyje. Ir tai menka paslaptis. Kaip ir tai, kad policija

sutraiškys kiekvieną, kuris jiems pasirodys nors kiek pavojingas.

Menininkus galima atskirti iš jų iniciatyvų – jie organizuoja

parodas/performansus, leidžia žurnalus, siekia viešumo, įtvirtina savo

visuomeninę padėtį. Jie siaubingai bijo neteisėtumo, dar labiau – tiesioginio

susidūrimo. Jie mėgsta linksminti bosus ir užimti politiškai nusiteikusį jaunimą.

Menininkus galima atskirti iš vaizduotės trūkumo, dėl kurio jie nuolat mėgina

atkartoti ką nors iš praeities – bet ką, ką tik jie nusprendžia laikyti maištingu

dalyku.

Mūsų nuomone šiuolaikinį meną derėtų laikyti pagrindiniu mechanizmu,

užtikrinančiu sterilaus naujo pasaulio vystymąsi. Jo simptomai matomi jau seniai

– vaizduotės nebuvimas, psichologinis paklusnumas ir filosofinis

nevaisingumas.

Menininkai neleidžia jaunimui maištauti. Menininkai jaunimą numalšina ir uždaro

kultūrinio sterilumo sferoje. Mūsų nuomone bet kas, tapęs (kad ir kokiu

revoliucingu) menininku, bet kas, kas sukiojasi tarp valdančiųjų, turėtų būti

laikomas kontrarevoliuciniu veikėju.

Menininkų veikla turėtų būti be jokios abejonės nuginčyta ir užpulta.

SUNAIKINKIM LUBRIKANTINIUS MENININKUS!

SUNAIKINKIM MENININKŲ PRIVILEGIJAS

Menininkai yra apgailėtiniausi pasaulio žmonės. Kodėl? Nes jie yra privilegijuoti,

bet dažniausiai tai neigia ar net nesugeba suprasti. O juk arogancijos ir

nenuovokumo kombinacija yra be galo gėdinga, ar ne?

Tad paklausite: kas yra privilegija? Atsakymas toks: materialinės sąlygos ir

visuomeniniai santykiai, primesti valdžios, turinčios galią vieniems suteikti tai, ko

niekada neturės kiti. Žodynas sako štai ką: „Privilegija yra ypatinga teisė,

pranašumas ar neliečiamumas, suteikiamas arba prieinamas tam tikram

asmeniui ar žmonių grupei.“ Pavyzdžiui šie žodžiai yra parašyti privilegijuotų

žmonių, nes šioje visuomenėje rašymas apie privilegiją taip pat yra privilegija.

Šios spekuliacijos apibūdina privilegiją apskritai. O kokia gali būti privilegija

mene? Šiomis dienomis meninę privilegiją sudaro laisvo laiko turėjimas,

keliavimas, priklausymas „išskirtinei“ (elito) visuomenės grupei, taip pat žiūrovų,

žiniasklaidos, kritikų, kolekcionierių, rėmėjų ir pan. dėmesys. Visa tai tiesa. Bet

pažvelkime į kitą - šiek tiek sunkiau pastebimą - meninės privilegijos pusę. Kas

tai? Tai priklausymas grožio ideologijai, tam tikram dvasingumui, poezijai,

estetiniam išmanymui, subversyviam požiūriui ir t.t. Menininkai yra privilegijuoti,

nes jiems tenka rūpintis tokiais dalykais kaip avangardas, istorija, bjaurumas,

neracionalumas, kritika, negatyvumas, tapatybė, seksualumas, pažeidimai,

modernizmas, postmodernizmas bei kitais įmantriais reikalais. Privilegijuota

meninės veiklos sfera daugybę žmonių verčia suprojektuoti savo mintis bei

norus meno darbuose, susitapatinti su meno ideologija.

Visas šis reikalas yra šarlataniškas ir korumpuotas. Menininkai naudoja šiuos

diskursus neatsakingai. Užduotis visus priversti manyti, jog menininkas yra

ypatingas, paliekama bosams. Privilegija ir korupcija visada žengia koja kojon.

Na o jei manai, kad viskas yra gerai, jei niekas tavęs neliūdina, niekas tavęs

nesupykdo, tikriausiai esi numalšintas idiotas. Tada gali būti toks laimingas kaip

sterilizuota naminė katė. Gali džiaugtis auksinės žuvelės akvariume laisve.

Bet tarkim tau pasaulis atrodo neteisingas. O gal tau nepatinka žodis „teisybė“,

galbūt jis pats jau supuvęs ir korumpuotas. O kas yra korumpuotumas? Ir kas

yra supuvimas? Lengva sakyti, kad institucijos veikia blogai, kritikai yra šiukšlės,

kolekcionieriai yra išgamos, kuratoriai yra šlykštynės, rėmėjai yra rykliai, o

galerijų savininkai yra suteneriai. Kad ir kaip bebūtų už viską atsakingi yra

menininkai. Jei mene yra kas nors supuvę ir korumpuota, tai tik menininkų kaltė.

Visa tai susiję su bendra visuomenine, politine ir ekonomine situacija. Bet kokia

korupcija ir parsidavėliškumas būdingi būtent menui? Lengva sakyti, kad

normalizacija ar komercializmas ar karjerizmas meno sistemoje tapo tokiu pat

burbulu kaip ir visi kiti, tokiu pat verslu kaip ir visi kiti. Menas susimaišė su

daugybe kitų sferų (dizainas, mada, pramogos, urbanizmas), dabar juo galima

manipuliuoti daugybe skirtingų būdų. Tačiau visi šie būdai yra bendri tuo, kad

galiausiai priveda prie boso kabineto. O ten stovi žmogus, rankoje laikantis

didelę lazdą, bet kalba jis labai švelniai.

Nedaug kas kelia rimtą iššūkį šiai meno mašinerijai. Vieninteliai tai padaryti gali

patys menininkai, nes jie jau įsisukę jos viduje. Nors vienas menininkas į tai jau

atsakė štai taip: „Tegul tuo rūpinasi kas nors kitas, pavyzdžiui anarchistai, juk jie

nebeturi ko prarasti.“ Svarbiausia ir yra tai, kad menininkai turi tiek daug

prarasti. Mes susimąstėm, ką gi tokio jie turi? Ir ką jie praranda būtent dabar?

Menininkai šiomis dienomis pasižymi nemenku kvailumu.

Tačiau sugrįžkime prie menininkų – bei su jais susijusių kaltės ar gėdos bėdelių

– dabartiniame kontekste. Visa apimančios galios bei rinkos santykių kontekste

menininkas turi tapti sėkmingu šiknium, visų draugeliu, tikru nevykėliu.

Korupcija yra subtili, pasislėpusi, slapta, racionali, prisidengusi, realistiška,

praktiška, naudinga, kasdieniška, nereikalaujanti jokių pasiteisinimų, normali.

Normalumas yra šalta pabaisa, padarantį visus funkcionaliais, naudingais,

pozityviais, priimtinais, silpnais, lėkštais, storais, ekonomiškais, apsėstais,

integruotais, kiauliškais.

Ak, vargšas apgailėtinas menininkas! Manai, kad turi genialių, vien tik sau

priklausančių minčių, kad plėtoji asmeninę viziją. Manai, kad turi nuomonę.

Atleisk, broleli, apsirikai. Tu puikiai patarnauji milžiniškai vaizdinių ir diskursų

gamybai, sudėliotai kapitalo ir valstybinių institucijų. Ak, vargšelis!

Ko valstybė bei kapitalas tikisi iš nuomonės formavimo? Ko nori valdžia?

Žinoma, ji nori sukurti masinę nuomonę, kuri padeda atlikti tam tikras operacijas,

pavyzdžiui suorganizuoti balsavimą, reguliaciją, imigraciją, karinius įsikišimus ir

t.t. Bet tai ne viskas ko jie nori. Jie nori sukurti vientisumo iliuziją. Jie nori

parodyti, kad visi skirtumai sudaro puikiai derančią visumą. Jie nori kontroliuoti

prasmę ir kiekvieno veiksmo padarinius. Tai yra šių dienų susitarimo

struktūracija. Ji sukuriama konkrečiais instrumentais, ypač kultūrinėje sferoje.

Pavyzdžiui menas ir mada, dizainas ir architektūra tampa konsensuso bei

normalizacijos sukūrimo mechanizmais.

Kritiškas menas ypatingai pasitarnauja numalšinimui ir normalizacijai. Liberalioje

visuomenėje kritika reikalinga dėl to, kad ji yra esminis galios normalizuoti

pritaikymas.

Dėl viso to mes netikim, kad menininkai gali pasikeisti. Dabartinis ideologinis

nuomonės gamybos bei smegenų plovimo procesas yra totalus. Kapitalas savo

technologiniais projektais siekia sukurti „naujovišką žmogų“: beformes, lanksčias

asmenybes su kukliomis mintelėmis, neaiškiais siekiais, nuvargusia kalba,

standartiniais interesais; tokiems žmonėms tereikia nišos, kurioje jie galėtų

išlikti, kur jie nuolatos būtų pasirengę atsakyti „taip“ į bet kokią boso užgaidą.

Kapitalo laboratorijos šia prasme veikia pavyzdingai. Mokykla, gamykla, kultūra

ir sportas susijungė tam, kad sukurtų visomis prasmėmis prijaukintus individus,

nesugebančius kentėti ar atpažinti savo priešų, nesugebančius įsivaizduoti,

svajoti, išdrįsti, kovoti, keisti realybę.

Argi tai nėra puikus šiuolaikinio menininko apibūdinimas?

LIŪDNA DAINA NEVYKUSIAM MENININKUI PAGERBTI

Kai kurie menininkai geresni už kitus. Kai kurie menininkai už kitus prastesni.

Dabartinėje situacijoje tai neturi jokios reikšmės. Visi jie dalyvauja tame pačiame

katile.

Kai kurie menininkai nedalyvauja meno sistemoje. Kai kurie menininkai išlieka

marginalūs, periferiški. Kai kurie menininkai bijo meno pasaulio ir „didžiojo

pasaulio“ apskritai. Kai kurie jo nepasiekia. Kai kurie menininkai savo išlikimui

atranda sėkmingas subkultūras. Jie išlieka smulkūs, bet išlieka ir atsiskyrę,

nefunkcionuojantys. Jie yra bailiai. Jie pyksta ant visuomenės, bet į savo

terliones žiūri entuziastingai. Taip pat jiems svarbu visokie niekai, meniškos

„savybės“, vaizdiniai, medija, objektai, „saviraiška“ ir t.t. Jie net neturi progos

tapti korumpuotais. Savo darbus jie parduoda tik kartais. Jie apsimeta, kad

neturėtų jausti kaltės. Bet kalti yra visi menininkai. Nėra nekalto menininko.

Taigi, dabartinio meno ir kultūros kontekste egzistuoja smulkūs menininkai,

„didys menininkai“, atskirti menininkai, keletas animatorių, fotografų, režisierių,

šokėjų, tatuiruočių meistrai, DIY menininkai, graffiti meistrai ir pan. Ir štai dabar

vadybininkai išmoko visa tai sumaišyti – tam, kad neutralizuotų kai kuriuose

meno darbuose likusius prasmės likučius ir tuo pačiu prijaukintų paskutinius

menininkus kaip individus. Kadangi kiekvienam taip svarbu puoselėti ir šlifuoti

savo asmeninį gyvenimo kelią, galiai svarbiausia išnaikinti bet kokius nuo jos

nepriklausomus kelius ir kiekvieną atskirai įtraukti į korporacinę mirtį. Menininkai

skirti tam, kad padėtų atlikti šį bosų sumanymą.

Tačiau nuo visų kitų ypatingai skiriasi sąmoningai nevykęs menininkas. Tačiau

jis nevykęs net prieš patį save. Kodėl? Nes jis supranta, kad vis dar yra

menininkas. Tai reiškia, kad jis apsiriboja šūdinoje veikloje. Jis kovoja prieš

meno sistemą, bet to aiškiai negana. Jo veikla yra tik dar vienas burbulas. Ir jis

jau susprogo.

Nevykęs menininkas juda kultūros ribose. Tai ir yra problema, tai yra trūkumas –

bendros kovos trūkumas. Iš tiesų nevykęs menininkas visuomet susiduria su

trūkumu – su pasiryžimo, su vientisumo, su džiaugsmo, kurybingumo, iššūkio

trūkumu. Tačiau jis šį trūkumą nuolat demonstruoja ir nuo jo kenčia, tuo tarpu

meno sistemai būdinga slėpti, pridengti, užgožti visą savo trūkumą, visą savo

nesėkmę, visą savo impotenciją.

Menas yra pabaisa, privalanti egzistuoti vien dėl to, kad niekas nesugeba rasti

argumentų jos nebuvimui. Menas yra paskutiniausia priemonė, kurią bosai

pasitelkia tam, kad iškruštų viešąją moralę. Kaip toks jis pasitelkiamas dešiniųjų,

kovojančių prieš „ištvirkimus“ ir „pornografiją“. Viešumos siekiantiems

biurokratams ir finansavimo ieškantiems vadybininkams jis tampa įtankiu –

apoteoze, reikalaujančia jų versliuko. Žiūrovai to turi trokšti ir mylėti. Nepaisant

to, kad tokio dalyko kaip menas nerasi niekur, kur likę laisvės pėdsakų,

žiniasklaida ir toliau pateikia melus kaip faktus ir netgi kaip svarbiausius norus.

Tikriausiai taip veikdama – vis atkurdama milžiniškas pinigines vertes ir

projektuodama naujas rinkas – ji vieną dieną meną pavers didžiausia komercine

sfera pasaulyje.

Tokios yra nevykusio menininko mintys.

Ten, kur moki pinigus ir gali kažką pasirinkti, viskas ką pasirinksi neturės jokios

vertės.

Gyvename bjauriame pasaulyje. Kad atsakingas už šį bjaurumą? Kas yra

bjauru? Pats klausimas, jei jis užduodamas grožio prekeivio, yra bjaurus.

Bjauriausias yra save parduodančių menininkų vaidinimas. Menas kaip prekė

yra bjauri mintis; menas kaip pasilinksminimas yra bjauri veikla. Vizualiniai

menai kaip profesija, skirta pamaloninti ir parduoti, yra bjaurus verslas.

Prekiavimas menu, meno kolekcionavimas, meno manipuliavimas, meno

įdarbinimas yra bjaurūs dalykai.

Menas kaip pragyvenimo šaltinis, kaip priemonė išlikti, yra šlykštus. Pasakymas

apie tai, jog „menininkas irgi turi prasimaitinti“, yra bjaurus. Menininkui valgyti

reikia ne daugiau nei visiems kitiems.

Ekonominiai santykiai mene yra bjaurūs ir gėdingi. Komercializmas, karjerizmas,

pinigų kalimas, išlikimas mene yra bjaurūs.

Menininkas kaip verslinknkas yra bjauresnis už verslininką kaip menininką.

Menininko kaip globojamo, nekalto, kolektyviško idioto, kaip kolekcionieriaus

objekto įvaizdis yra bjaurus. Menininkas kaip natūralus gyvūnėlis, kaip daržovė,

šaknelė ar egzotiškas vaisius yra bjaurus. Anti-intelektualizmas mene yra

bjaurus. Netikras intelektualizmas mene yra bjaurus. Specializuotas

intelektualizmas mene irgi bjaurus.

Bjaurumo kultas meno mašinerijos viduje yra šlykštus ir bjaurus. Bet koks

antimeno pavidalas yra bjaurus. Koliažas, asembliažas, junk, performansai ir

instaliacijų menas yra bjaurus. „Jaunas menas“ yra bjaurus. DIY menas yra

bjaurus. Taip vadinamas tarptautinis šiuolaikinis menas yra apgailėtinas ir

bjaurus.

Visos bienalės yra bjaurios. Menas kaip turizmo pramonės dalis yra bjaurus.

Visos komisijos ir jų suteikiami apdovanojimai yra bjaurūs. Kultūrinis

apsikeitimas yra bjaurus. Gerumo ir linksmumo maskaradas per parodų

atidarymus yra bjaurūs. Menininkų cinizmas yra bjaurus. Alternatyvaus meno,

siekiančio „pagerinti šį pasaulį“ liberalumas yra toks pat bjaurus. Jo vyravimas ir

paklusnumas yra tiek pat bjaurūs.

Parama iš valstybės yra bjauri. Privatus meno sponsoriavimas yra bjaurus.

Meno pramonė yra tiek pat bjauri kiek ir pramonė mene.

Kai menas tampa bjaurus, komplikuotumas bei nuolaidžiavimas tampa

bjauriausiais dalykais. „Kam prieš tai kovoti?“ ir „toks jau gyvenimas“ yra bjaurūs

posakiai. Sutikimas, pelnas, intrigos, konkurencija, konformizmas, nuosavybė,

išnaudojimas mene yra bjaurūs.

Sąžinės nebuvimas ir pasąmonė mene yra bjaurūs. Menininkai yra atsakingi už

visą šią bjaurastį.


MENININKAS KAIP MENTAS

MENININKAS-MENTAS

BENDRADARBIAUJANTIS

KORPORACINIS

MENININKAS-MENTAS

2010/04/06

šaltinis: http://klinamenai.files.wordpress.com
Kviečime aptarti šį straipsnį komentaruose