Rytis Zemkauskas | Miesto IQ

„1939 m. įvykusiame savivaldybių atstovų suvažiavime kalbėta, jog ateities Lietuvos miestai turėtų būti nedideli, tačiau gerai tvarkomi, skęstantys žalumynuose „miestai-sodai“. Želdiniais ir miesto įvaizdžiu rūpinosi ne tik savivaldybės, bet ir „Lietuvai pagražinti draugija“, kurios skyriai veikė daugelyje miestų ir miestelių.“ Šią ilgoką citatą paėmiau iš A. Morkūnaitės–Lazauskienės pratarmės žavingam albumėliui, pavadintam „Tarpukario miestai ir miesteliai“. Atkreipsiu dėmesį į metus – 1939-ieji, brandusis tarpukaris. Lietuva geriausiais savo metais, tegul jau ir netenkanti Klaipėdos krašto, tačiau svajojanti būti maža ir graži. Kiek metų savarankiškai Lietuvai tada buvo? Maždaug tiek, kiek yra dabar.

Šiuo metu neformalais save vadinantys sostinės paaugliai šturmuoja gatves ir didžiuojasi palaidu gatvės gyvenimu, nors šalia turi jaukius namus ir yra viskuo aprūpinti. Tuo tarpu tie, kurie turi tikrų neformatinių ir galbūt genialių gyvenimo idėjų, lieka kažkur nuošalėje nepastebėti.

Skvotų kūrimo vizija

Populizme paskendusiai Lietuvos daugumai nežinomas jaunimėlis, pasižymintis aktyvumu ir pacifizmo propagavimu, tiki skvotų kūrimo Lietuvoje vizija. (Skvotas – nelegaliai apgyvendintas namas, dažniausiai prieš tai buvęs apleistas. Po apgyvendinimo jame būtinai įvedama elektra bei vandentiekis, stengiamasi įsikurti taip, kad skvotas nedaug kuo skirtųsi nuo namų.) Tačiau kokiu būdu būtų įmanoma radikaliai pakeisti visuomenės, o ypač valstybės valdžios sustabarėjusį mąstymą? Ar iš tiesų skvotavimo idėja utopinė?

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.

Inertiškai besisukant dabartinėje švietimo sistemoje galbūt nėra itin sudėtinga suvokti struktūrinias sistemos patologijas ir pasiūlyti vienokius ar kitokius sprendimo būdus, tačiau ar ne laikas pažvelgti atidžiau į vertybinius sistemos pamatus ir paklausti savęs pačių: ar dabartinės švietimo institucijos yra išminties šventyklos ar robotų kalyklos? Ar jos atspindi nūdienos problematiką ir pateisina ateities lūkesčius? Jei ne, ar mes žinome kaip ir, svarbiausia, ar norime ką nors pakeisti?

Kaip dažnai mes dejuojame, kad valstybė meluoja, visokios korporacijos užsiima negerais dalykais ir šiaip su pasauliu dedasi negeri dalykai. Protestuojam – rimtais veidais, su vėliavom, ginklais (šiokiais tokiais), plakatais ir dar visokiais kitokiais biesais? Pasaulis pripratęs prie smurto ir verkšlenimo... Ar ne per daug rimtai į viską žiūrime? Globalizacija, kapitalizmas ir dar visoks kitoks -izmas... Susirauk ir spjauk! Eilinį kartą. O gal geriau... bliamba, pažaiskime!

Koks nepatogus ir neracionalus gyvenimas atrodo tų, kurie užsiima pinhole fotografija, žvelgiant iš šių dienų visur skubančio, bet niekur nespėjančio žmogaus perspektyvos. Pinhole atima pagrindinius mūsų kasdienybės „privalumus“: skubėjimą ir gyvenimą iš inercijos. Pinhole viskas atvirkščiai, nei šiandien esame įpratę. Negali judėti iš inercijos, privalai būti kantrus, negali tik žiūrėti – privalai matyti. Pinhole – ėjimas prieš srovę nuolatos mąstant apie šviesą ir laiką.

Fotografuodamas pinhole privalai susitapatinti su aplinka. Likęs svetimkūniu, paneigsi meditacijos būtinumą, o medituoti čia taip pat svarbu kaip kvėpuoti. Pinhole procesą ir rezultatą valdo ne programa, o žmogus ir dėžutė. Valdo, bet negali kontroliuoti. Žmogus priklauso nuo dėžutės, o dėžutė – nuo žmogaus. Ji pratęsia žmogų arba, kitaip tariant, tampa trečiąja akimi. Taigi ji ne įrankis, o suasmenintas antrasis tu, kuris iš šviesos ir laiko sukuria jausmą.